"Jėzus Kristus"

Jėzus Kristus Karalius Dovydas, pats buvęs ganytojas, šią psalmę pradeda žodžiais „Viešpats yra mano ganytojas“, iš karto atsiduodamas kaip avis Jėzaus Kristaus (kuris yra tas pats, kas Senojo Testamento Viešpats – žr. Jono 1) globai. :1-3, 14 ir Žyd 1:2). Ši Kristaus, kaip ganytojo, ir Jo išrinktųjų, kaip avių, analogija yra sustiprinta keliuose Raštuose, ypač Jono 10, Jono 21:15-17 ir Hebrajams 13:20. Ganytojas yra savo kaimenės maitintojas ir gynėjas. Avys be jo bejėgės. Panašiai ir žmogaus egzistencija yra tik nuodėminga, kūniška patirtis be Dievo mūsų gyvenime (Jn 5:30; Rom. 8:6-11). Tęsdamas: „Aš neturėsiu“, Dovydas čia nurodo, kad būdamas Kristaus globojamas avis buvo įsitikinęs, kad jam nieko netrūks. Šis jausmas pakartotas Psalmių 34:9–10 ir aiškiai parodo Dovydo supratimą, kad Dievas ir Dievo kelias yra pirmoje vietoje savo gyvenime (žr. Mato 6:25–34). Toliau jis rašo: „Jis priverčia mane gulėti žaliose ganyklose: veda prie ramių vandenų“. „Žalios ganyklos“ ir „tyrus vandenys“ rodo palaimingą gausą, dar labiau iliustruodami Dievo vadovaujamo gyvenimo naudą. Psalmė 23:3 prasideda taip: „Jis atgaivina mano sielą“. Dovydas suprato esąs nusidėjėlis, bet taip pat suprato, kad Kristus jį atpirko ir atgailavęs toliau jį atkurs. 51 psalmė yra geras pavyzdys, rodantis, kaip Dovydas supranta atgailą ir atleidimą. Iš asmeninės patirties Dovydas žinojo, kad piemeniui kartais tekdavo vesti savo bandą per klastingą vietovę, todėl rašo (kaip avis): „Taip, nors aš eisiu per mirties šešėlio slėnį, aš nebijau jokio blogio. nes Tu esi su manimi; Tavo lazda ir tavo lazda jie mane guodžia“. Vėlgi, Dovydas visiškai pasitikėjo Dievu ir Jo būdu – Jis nebijojo net „mirties šešėlyje“. Lazda ir lazda yra piemens įrankiai ir naudojami avių keliui nukreipti ir taisyti – panašiai, kaip Dievas dažnai turi vadovauti ir kartais taisyti mūsų kelią. Tai paguodė Deividą. Paulius II Timotiejui 1:7 nurodo, kad toks mąstymas kyla tik iš Dievo: „Nes Dievas mums nedavė baimės dvasios; bet jėgos, meilės ir sveiko proto“. Net priešų tarpe Dovydas visiškai pasitikėjo: „Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, patepė mano galvą aliejumi; mano puodelis bėga." Jis suprato palaiminimų ir apsaugos pažadus (Ef. 3:20; Luko 11:9-13; palyginkite su Jokūbo 4:1-3). Apibendrinant, Dovydas žinojo, kad tol, kol jis seks Kristumi, „...gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas“. Jis nekantriai laukė, kada galės karaliauti (vėl kaip Izraelio karalius; žr. Eze. 34:23-24) Dievo karalystėje: „ir aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius“.